in english, please Knygos Tekstai
Stasys Šaltoka 29-ojo gimtadienio rytą pabunda savo lovoje Niujorke su nepažįstama moterimi ir supranta, kad jo dienos gerai atrodo tik per Instagram filtrus. Po fotogeniškais kasdienybės paviršiais tūno nerimas ir į nugarą stuksena klausimas KODĖL – ką the fuck daryt su savo gyvenimu? Stasys nusprendžia keisti kryptį ir išvyksta į Pietryčių Aziją, čia susiranda draugų, kartu daro filmus apie tai, kaip mato trečiąjį pasaulį, kartais suvalgo wan tan mee, phad thai ar bulvių košytės, viskas skęsta viskio ir sarkazmo upėse, o viduje – tyla. ///////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////// Gabijos Grušaitės antrasis romanas „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ – šiandienos istorija apie vidinę trisdešimtmẽčio transformaciją, gilumines laimės ir prasmės paieškas gyvenimo paviršiuose ir žmogiškąjį santykį. ///////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////// Kodėl verta / reikia / būtina / smagu / madinga skaityti Gabijos Grušaitės antrąjį romaną „Stasys Šaltoka: vieneri metai“? ///////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////// A. Ji rašo kitaip nei įprasta lietuvių literatūroje. ///////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////// B. Kibiais čiuptuvais čiuopia savo kartos – balto posovietinio hipsterio – pulsą ir jo gyvenimo kūną kiša po rentgeno aparatu, kurio nuotraukoje, t. y. romano, jūs galbūt atpažinsite save, o jei ne, tai bent jau galėsite pasakyti, kad ji rašo apie tuos, kurie ne mes. ///////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////// C. Tai tekstas apie XXI amžių ir realų gyvenimą jame, apie žmones, manančius, kad neturi sielos, bet tikrai turinčius gyvenimo kryptį, to do listus ir Facebooką iškeitusius į Instagramą. ///////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////// D. Tai istorija trisdešimtėjanties ir trisdešimtmečiams apie juos pačius – buvusius, esamus, galėjusius ir vis dar galinčius būti. ///////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////// E. Ir taip, tai dekonstruota meilės istorija, kupina juodųjų skylių, besidriekiančių tarp norų ir realybės. ///////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////// F. O pabaiga? Stasio Šaltokos žodžiais tariant, Ikaras visad nudega, nors ir kyla į viršų su tech industry upgraded sparnais. ///////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////// JŪRATĖ ČERŠKUTĖ ///////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////// APIE AUTORĘ ///////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////// Gabija Grušaitė (1987) gimė Vilniuje, studijavo socialines medijas ir antropologiją Londone, 2010 metais išleido debiutinį romaną „Neišsipildymas“, kuris sulaukė kontraversiškų kritikų vertinimų ir vadintas šiandienos balsu literatūroje. ///////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////// Pastaruosius šešerius metus gyveno Malaizijoje, Penange įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“, daug keliavo ir augino šunis. Antrasis romanas autorę grąžino į gimtąjį Vilnių. /////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////////
Neišsipildymas

Buy here

Ištraukos

Man šiandien sukanka fuckin’ dvidešimt devyneri. Kaip ir kada tai nutiko? Prieš atmerkdamas akis, prieš įkvėpdamas tirštą Niujorko vasaros karštį, perbraukiu pirštais per susiglamžiusį paklodės paviršių, kurio vėsa iškart susigeria į odą. Išvados: aš gyvas… ir senas. Pasiremiu alkūnėmis ir pažvelgiu pro langą. Vėlyva naktis po truputį virsta ankstyvu rytu, naktiniai žmonės jau grįžo į savo irštvas po vakarėlių, o rytiniai ofisų vyturiai dar nepabudo – reta akimirka, kai gali pamatyti Manheteno gatves aptrauktas ramybės. Atsisėdu ant palangės ir ilgai renkuosi geriausią kampą nuotraukai. Klik. #sublime #newyorknights #happybdaytome #blessed #happiness Ungodly hour, kai žmonės pabunda galvodami apie ateinančią dieną, to do lists, ką reiktų padaryti ir ko išvengti, kodėl ir kam. Bet po to atsikelia, apsirengia, pasidažo, nusiskuta, tampa glotnūs švelnūs tobuli it Valencia filtras ir gyvena. Kažkaip. Vis po truputį gyvena. Visi. Išskyrus tuos, kurie miršta ir sužinai apie jų nebūtį per R.I.P. FB žinutes. Lyg prislopintas garso takelis ūžia kondicionierius, bet man vistiek karšta. Nusispardau užklotą ir guliu giliai kvėpuodamas, nuogas, prakaituotas. Lubomis slenka pravažiuojančių mašinų šviesos. Kartais pasigirsta greitosios sirena. Greit švis. Mes gulime lovoje. Pragaro virtuvė keturiasdešimt šeštoje gatvėje. Ji apsiverčia ant šono ir ranka perbraukia man per plaukus: – Nemiegi? Nieko neatsakau. Man trūksto oro. Norėčiau atsikelti ir atsukti kondicionierių ant maximum, bet toliau spoksau į lubas. Visi dvidešimt devyni metai užgriūva krūtinę lyg shoulder press.

  • Apie ką galvoji? – paklausia po kokių dešimties minučių.

Prisimenu, kad the answer is Mormon, people. The rest, welcome to Hell. Tyla. Spengia. Pažiūriu į telefono ekraną. Penki šimtai aštuoni žmonės paspaudė patinka ant mano nuotraukos. Pasisuku ir perbraukiu per jos nuogą pilvą pirštų galais mėgaudamasis švelnia minkšta oda. Delnu suimu krūtis ir ji šypsodamasi, neatsimerkdama nusispiria užklotus. Apsiverčiu ir glostydamas plaukus užlipu ant viršaus. Prieblandoje jos veidas atrodo pilkas ir dar labiau išryškėja skruostikauliai ir aštrus smakras. Suėmu riešus, jie tokie laibi, atrodo labiau kaip vaiko ar lėlės nei suaugusio žmogaus. Perbraukiu ranka per pečius, apčiuopdamas raktikaulį, glostydamas kaklą, kurį galiu suimti viena ranka. Pirštais suskaičiuoju šonkaulius ir abiem rankomis suimu liemenį. Ji atsimerkia ir įdėmiai žiūri man į akis, nusčiuvusi, laukdama, kol mano rankos vėl pajudės. Kairės rankos pirštais perbraukiu tarp kojų švelniai atverdamas drėgmę. Ji vis dar neatplėšia nuo manęs akių lyg bandydama mano veide išskaityti, ką galvoju ir staiga lyg cunamis mane apima begalinis pyktis ir suimu ją taip stipriai, jog pradeda spurdėti. – Baik. Liks mėlynės. Sugriebiu gerklę. Ji nutyla ir nejudėdama žiūri į mane. Dulkinamės iki kol prašvinta ir kartu su saule į gatves išsipila tūkstančiai žmonių. Net nežinau, apie ką galvoju. Tikriausiai apie nieką. – Nežinojau, kad šiandien tavo gimtadienis, – pasako pažvelgusi į savo telefoną ir nejaukiai šypsodamasi. Ekrane matau kaip fibbylifewellness paspaudžia patinka. Ji apsirengia ir neatsisveikinusi dingsta į ryto triukšmą, o aš prisileidžu vonią ir geriu kavą klausydamasis, kaip teka vanduo. Išsimaudęs apsirengiu ir nusileidžiu į gatvę. Vis dar nekaršta ir pastatai žydrame fone atrodo netikri, tarsi iškirpti iš stalo žaidimo. Broadway. Maddison avenue. Žalios gatvės. Raudonos gatvės. Brangios ir pigios, kur statome namukus, kažkada vasaromis, kai laikas bėgdavo pats sau ir atrodė, kad niekada nesibaigs. Kada paskutinį kartą žaidžiau monopolį? Ar kas nors išvis dar žaidžia Monopolį? Tweet. Sustojęs parduotuvėje ant kampo nusiperku dar kavos. Feed your coffeine addiction. Turiu dar dvi valandas neskubant nueiti trisdešimt blokų žemyn link West Village, kur su draugais susitinkame pietų gimtadienio proga. Nerimas sėlina tyliai. Po truputį. Žinai, jog kažkas daugiau uždirba, kad šių metų biudžetai dar nepatvirtinti, jog po truputį sensti, kad šiek tiek sukrito paakiai ir nebesi tas vunderkindas paauglys, kokiu buvai vos prieš kelis metus. Viskas slysta, reik kažko naujo. Visada reikia naujo. Dar ir dar. Niekada neužtenka. Šitas tobulas saulėtas pasaulis yra nuolatinis mūšio laukas, ant šaligatvių, tarp restoranų staliukų ar naminių sofų išsidėsto nematomos fronto linijos ir kasdien vyksta karas, kurio negali laimėti. Ir nors kartais atrodo, jog esi taip arti pergalės, tikslo, svajonės ar dar kokio nors šūdo – galbūt vakar išleidai buvai start up’o dievas, galbūt buvai vienu geriausiai apmokamų modelių, gal most trendy trendsetter, bet išaušta nauja diena ir vėl žengi į priešakinę apkasų liniją. Pergalė yra vakarykštė naujiena arba tolima ateitis, o šiandiena kiekvienąkart iškyla kaip kalnas į kurį turi įlipti. Kažkodėl niekad netampa lengviau. Tie, kurie to nesuvokia, kurie pasijunta lyg laimėjo Olimpą ir trumpam prisėdę soste pailsės, atsiduria kur nors visatos juodojoje skylėje kartu su modern talking ir liebeskind. Juodojo klevo akiniai nuo saulės. Egiptietiškos medvilnės juodi marškinėliai ir DDDP siauro kirpimo džinsai. Tamsiai pilki. Dvidešimt devyneri ir mano gyvenimas atrodo išsipildęs tik per IG filtrus. Iškerpi mūšio lauką, paslėpi netvarkingus rytus – matosi tik mėlynos akys, kurios iš tiesų nėra iki galo mėlynos. Jos keičia spalvą ir atspindi aplinką. Šiauriečiams trūksta pigmento, kažkada sakė dabar labai garsus estų dizaineris. Kartais matosi turkio žalumo jūra atostogų rėmuose, Londono pilkis arba intensyvus kobaltas prieš pat aušrą. Jei kas žiūri iš toli, ekrane mato tobulos tikrovės atspindžius, iš pirmo žvilgsnio tai yra gyvenimas, kurio daug kas norėtų – saulėlydžiai, vakarėliai, baseinai, fotogeniškas maistas ir fotogeniški kūnai. Ekrane net Vilniaus gatvės atrodo lyg netikras tolimas saldainis akims. Nežinau kur prasideda ir baigiasi mano gyvenimo miražas.

  • Kiek tau metų? – klausimai apsikabinant. Du bučkiai į skruostus. I could fucking murder you now.
  • Pernelyg daug, – bandau išsisukti.
  • Na? – nepaleidžia.
  • Dvidešimt devyneri, – ištariu bandydamas nuslėpti melancholiją, kurią man kelias šis skaičius.
  • Aaa, tai mąstai apie to do list prieš trisdešimt, ar ne? Ką sugalvojai?
  • Milijonas sekėjų iki trisdešimt? – nedrąsiai pasiūlo Ian, kurio beveik nepažįstu. Jam patinka Ted talks, grand idėjos, labdara, ruoniai ir šiaip bet kas. Jis mane erzina. Norėčiau paleisti batą jam į veidą, bet mano trijų šimtų dolerių limited edition kedai būtų per švelnūs jo snukiui, reikėtų kokių odinių su itin kietu padu.
  • Bus greičiau nei iki trisdešimt, – nusijuokiu pro sukąstus dantis.
  • Antra knyga? – kažko aiškiai nesupranta Ian.

Tylėdamas paimu meniu.

  • Ką valgysi? – bando nukreipti temą Džanet.
  • Dar nežinau. Nori dalintis?
  • Galvoju apie moliūgų ir polentos salotas su skumbre, bet kartu norėčiau paragauti jų burgerio su portobelo grybu.
  • – Linktėliu. Pašaukiu padavėją. – Visiems po shot’ą Bloody Marry su austre pradžiai.
  • Fui, – truputį susiraukia ir vėl nusišypso Džanet. Išsitraukia telefoną ir ilgai renkasi geriausią kampą įamžinti mūsų austrėms ir kruviniems gėrimams, tada nelabai patenkinta paprašo manęs palaikyti taurę ir austrę. Klik.

#bffbday #goodlookingboo #newyorksummer #bloodymery #blessed

  • Rytoj skrendu į Rio. – nusižiovauja Tina. – Atsiųsk savo rekomendacijų, ką veikt ir kur eiti.
  • Su darbu? – paklausia Džanet. Abu linktėlim.
  • Aš irgi norėčiau į Rio. Tai mano sąraše. – sako Ian. Tada nedrąsiai priduria. – sąraše iki trisdešimt.
  • Kiek tau metų? – paklausiu.
  • Dvidešimt aštuoni.
  • Kas dar tavo sąraše? – klausiu traukdamas telefoną ir galvodamas, jog turiu puikią straipsnio temą. Galbūt net Niujorkeris norės. Oh yes.
  • Vakar žiūrėjau Ted pranešimą, – Džanet užverčia akis klausydama. Jai truputį liūdna, kad gadina mano gimtadienį atsivesdama Ian, bet Niujorke tiesiog nėra gerų vyrų ir priklausomybė nuo Ted jai atrodo kaip nedidelis trukūmas, – apie Butaną. Ar kada girdėjote apie Butaną? Aš tik vakar išgirdau. Pasirodo, tai laimingiausia šalis pasaulyje. Jie turi laimės indeksą. Noriu važiuoti ten pakeliauti, pagyventi su vietiniais, pajusti tikrąją budizmo dvasią.
  • Ar žinai, kad į Butaną gali patekti tik užsakydamas pilnai suplanuotas atostogas per vietinę turizmo agentūrą?
  • Rimtai? – truputį prigęsta dvasingos akys.

Jaučiu begalinį džiaugsmą pranešdamas jam šią naujieną. – Tada važiuosiu į Islandiją. – Pertraukia tylą.

  • Bent įsivaizduoji kaip ten šalta? Vidutinė temperatūra birželį yra 9C plius vėjas.
  • Ooo fuck, – patempia lūpą.
  • Į sveikatą, – pakelia šampano taurę Džanet, kuri jau spėjo užsakyti visą butelį.
  • Su gimtadieniu, brangusis, – nusišypso Tina.
  • Mes turime tau dovanų.
  • Nereikėjo, – papurtau galvą, galvodamas, kur mano dovanos ir kodėl dar jų negavau. Give me my fucking presents.

Džanet paduoda man atviruką, kuriame užrašyta: “We are going to L.A.”. Nuo minties, kad Ian galbūt irgi skris kartu šiek tiek sutampo skrandį, tada prisimenu, jog reiks išsirinkti gerus batus ir nusišypsau. Why 30th bday drives people insane? #not30yet Tweet Kol valgome portobelo burgerį gaunu šimtus komentarų ir retweet. What’s on ur BEFORE 30th to do list? Tweet Dar daugiau komentarų. Not to die – parašo kažkas. Būtų visai nieko. Nemirti iki trisdešimt. Neblogas. Nugeriu šampanu. Po truputį užlieja euforija ir nuo restorano terasos devynioliktame aukšte žvelgiu į skubančius žmones. Nieko negalvodamas. Tada atsveikiname, grįžtu namo ir užmingu. Pabundu, kai jau tamsu ir tada pamatau, kad Kanye West atsakė į mano tweet – TO BECOME A GOD. Fuckin people. Atsidarau vyno, išsijungiu telefoną ir bejėgiškai žiūrėdamas į savo užrašų knygutę prisiekiu sau, kad kažkas turi pasikeisti. Skauda galvą. Sumaišau vyną su ibuprofenu ir iki keturių ryto žiūriu South Park svetainėje ant savo balintos kavos Umbess kilimo.