Vasaros pas močiūtę kaime niekada nebūna ryškesnės, nei sėdint ant samanotų laiptų su kava, Indonezijos glūdumoje. Drėgmė, samanos, pėlėsiai, žolė – užuodi vaikystę ir atrodo, jog yra laikas, kurį visada nešiojiesi savyje, kuris nesibaigia, neprasideda, tik būna šalia, paralelinėje visatoje. Žiūriu į bananų lapus, palmes, tropinę žalumą ir suprantu, kaip lengva pamiršti, kas esi. Prisimenu dienas Londone, Niujorke, Paryžiuje, kai būni įkalintas veiksme, bijai žengti atgal ir pažiūrėti, ar visa tai verta tavęs, tavo metų, žilstančių plaukų ir begalinio nerimo prieš užmingant. Smėlio pilys, kurias vadiname gyvenimu, nebyra tik tuomet, kai be sustojimo pilame smėlį. Nėra pamatų, tik šitas drėgmės dvelksmas ir jausmas, jog jautiesi namuose, vietose, kuriose niekada nesitikėjai.