in english, please Knygos Tekstai

Stasys myli žiemą

Pro langą liejasi pilkos spalvos simfonija ir man patinka žiema, nes atrodo, jog nebėra ribos tarp sapno ir tikrovės, nėra prasmės užmigti ar pabusti, nes viskas tėra tyli povandeninė muzika. Klausausi ir atrodo, jog nervinės ląstelės šoka, ištirpusios minkštoj nirvanoj, nešdamos mane tolyn į užšąlusio miesto širdį. Viskas sustoja ir naktimis, likus kelioms valandoms iki vėlyvos aušros, girdžiu, kaip beldžia į duris. Ir man rodos, jog sapnuoju Mėlynbarzdį, kuris atėjo skųstis, jog sudeginau jo Kalėdinį vainikėlį ant durų. Sapnuoju šiltą kambarį, languotą pižamą, stiklinę porto,  „žydinčias mergaites“ ir nenoriu pabusti, nes anapus sapno viskas kartojasi.
Stasys apie Beprasmybę
Gruodžio 27, 2010

T.S.Eliot

Aš tavęs nepažįstu ir stengiuosi negalvoti, neprisiminti, jog eini iš paskos, jog girdžiu sausą žingsnių aidą, kurį sugeria purvinas ledas. Fuck, koks kartus cigaretės dūmas tamsiuose Kalėdiniuose skersgatviuose, kai nesupranti, ar kvėpuoji nikotinu ar savo paties šalčiu. Lyg siela rasotų iš vidaus, kaip užšalęs opelis tamsiame Lietuvos kaime. Prisimenu vasaras ir visas tas mergaites, kurioms būdavo penkiolika – ežeras, maudynės, nuogos kojos – dabar tikriausiai du vaikai, strijos, vis tos pačios bukos anties akys. O aš – čia, kažkur, nesvarbu, tarp Damasko skersgatvio ir Pulau Weh, vistiek bijau atsisukti. Nes aš nepažįstu. Savo atspindžio. To, kuris eina iš paskos laikydamas veidrodį. Kartais norėčiau atsisukti ir paklausti: Kas dabar? Čia akligatvis, čia nieko nėra, tik patvinusios viskio alėjos ir neapmokėtos sąskaitos, surežisuotos nuotraukos ir išmintis, tekanti gatvėmis per kvailių kojas. Negrįžtu namo, nes nenoriu matyti jūsų veidų, jūsų pralaimėjimo mažose pergalėse; nuolakios šypsenos primena paties svetimumą – Kalėdų vakarą nėra ką pasakyti, nes kraujo ryšys atskiestas abejone, o namų koridoriai užšaldyti laike, vis dar prisimena vaikystės atspindžius, bet dabar tėra tik prisiminimų laužas. Žinau atsakymą – gyvenimas prasideda akligatviuose, kai išsemiama viskas, kai išdžiūsta emocijos, išsenka gailestis, pasaulis nutyla ir girdi tik tiek – there are people to whom nothing ever happens, at most a continual impact of external events. You have gone through life half asleep, never woken to the nightmare. Šnabždesys, akligatvių aidas ir netikra dabartis, ėdanti laiką it vėžys, dabartis, kuri tėra tik iliuzija kasdienių įvykių, kurie nukreipia mintis nuo nuolat esančios būtinybės būti. Tik akligatviuose esti pradžia.

Stasys apie Beprasmybę
Gruodžio 25, 2010

Betliejus/Baltromiejus

Penktadienio naktį Londonas trykšta elnių krauju, minštų, švelnių, beginklių, atrodo, lyg kažkas patiesė ant kelio minkšto žaislo prisiminimą. Vis dar laikau rankose kebabą ir šnekučiuoju su policija, galvodamas, o Viešpatie, negi visi kritę elniai šneka lenkiškai. Papurtau galvą – nežinau jo vardo, bet visi mes buvome draugai Aušvice, visi stovėjome prie betono sienos Krauzberge, lyg būtume tiltas tarp Betliejaus ir Šv. Baltromiejaus naktų.

Šeštadienio rytą gyvenimas pasipuošia juodai ir eina į Stamford Hill švęsti švabo. Man tįsta seilės žiūrint į košerines gėrybės – žiūrovas anapus stiklo, pastebiu, jog nei mirtis, nei gyvenimas niekada neišnyra šimtaprocentine, grynąja forma. Stebėdamas saulę rudenio lapuose jaučiuosi fucking high on life, bet tai nėra užmarštis, malonus apsvaigimas, ar bėgimas nuo realybės, tai jausmas, jog mano viduje yra daug kritusių elnių, vilkų, palestiniečių ir žydų, o aš vis dar gyvas, gyvesnis, nei anksčiau, nes nebeneigiu mirties. Žinau tik tiek, jog noro išgyventi neužtenka, jog reikia kažko daugiau, jog pereitum apkasus nesutraiškytas, ir todėl, atlošęs galvą žiūriu, kaip šoka debesys tavo galvoj.

Stasys apie Beprasmybę
Spalio 02, 2010

Notting Hill

O tebūnie palaimintos Bank Holiday, kai visi miesto idiotai sulenda į Notting hill‘ą ir tūsina pagal etnišką techno, jaudamiesi bad ass mother fuckin niggas. Geriu kavą tuščiame Columbia Road‘e ir galvoju, jog pasaulis būtų geresnė vieta, jei žmonės nustotų ieškoti meilės ir pradėtų kažką daryti, kad nebūtų tokie beviltiški kretinai. Visi šiais laikais apsimeta racionaliais žmonėmis, kurie netiki drakonais ir pasakomis, bet tada svajoja apie „gyveno ilgai ir laimingai“, lyg meilė galėtų išspręsti mūsų vienatvę, valios trūkumą, tingumą, lyg galėtų padaryti mus geresniais žmonėmis. Kartais pagalvoju, ką būtų galima nuveikti su visa ta energija, kurią aštuoniolikinės skiria princo paieškai – pasaulyje būtų daug mažiau moterų sekretorių. Pasidaro liūdna, jog dantų fėja neateis, todėl baigęs kavą pakylu nuo stalo ir einu namo daryti juodo darbo, nes tik per kančią būsim išganyti. Ir tik po vieną.

Stasys apie Beprasmybę
Rugpjūčio 30, 2010

The Purgatory

Kava plastikiniuose puodeliuose, ištižęs šokoladas iš automato, bukaprotiški knygynai, kur niekada negausi T.S.Elioto ar Gogolio, geriausiu atveju Irvingą – orouostai yra sustojusio laiko respublikos, kuriose atsiduriame, kai jau atsisveikinome su tašku A, bet tikslas B dar toli, tai netgi nėra kelionė, greičiau tyras laukimas, tikroji niekieno žemė. Ir visi kas kada nors nakvojo orouoste (pūga Frankfurte, ugnikalnio išsiveržimas Indonezijoje, rūkas Venecijoje, teroristinio išpuolio grėsmė Balyje), prisimena, koks keistas jausmas yra pakibti niekur. Gulėti pasitiesus rankšluostį ant pilko kilimo, kas pusvalandį žvelgti į pranešimo lentas su neblėstančia viltimi, pasivaikštant apeiti ratu visus koridorius, praradus laiko nuovoką užsispoksoti į vitriną ir niekaip nesugebėti nusikratyti jausmo, kad esi niekas įkaltintas nebūtyje.
Šiaip ar taip, kartais tas jausmas aplanko gyvenime, kai užstringame, kai jaučiame, kad reikėtų pajudėti į priekį ir nebesikabinti nagais į po truputį blėstančią dabartį, ir vis atsiranda kokių nors pūgų ar rūko protrūkių, kurie sulaiko. Apgaudinėjame save, kad trukdžiai objektyvūs, kad pakilsime iškart nutirpus sniegui, kad nesame tie, kurie paleido rūko mašiną. Visgi tiesa paprasta, kad ir kokie atgrasūs praeities vaiduokliai, jie savi, pažįstami, įaugę į kraują ir žmonės kažkodėl atsisako patikėti, kad blogiau nebus.
Orouostai yra žmonių rankomis pastatytos skaistyklos metaforos.
Stasys apie Beprasmybę
Birželio 11, 2011

Trishaw Guy

Nežinau nei jo vardo, nei amžiaus, nei kilmės; nemanau, kad jis žino mano, bet kasnakt man einant pro šalį mes linktėlime vienas kitam galvą ir to užtenka. Kas vakarą jis įvairuoja savo triratį, spalvingai puoštą gėlėmis, kačiukais, šuniukais ir meškučiais į penkių pėdų pastogę prie suvenyrų parduotuvės, tuomet išsitraukia sulankstomą lovytę ir tinklą nuo moskitų. Šalia visada miega šviesiaplaukis šuo sunkiai alsuodamas tropikų karščiu.
Po tiek mėnesių pasivaikščiojimų jo gultas Armėnų ir Cannon gatvių kampe įaugo man į kraują, kartais gerdamas popiečio kavą matau jį vežiojant turistus. Nusišypsau, verslas einasi gerai. Per patį karštymetį, kai saulė išdegina šaligatvius ir visas miestas slepiasi šešėliuose, matau jį laistant gėles svetimų namų prieangyje, bet jam nėra nieko svetima, nes jis pats yra gatvė, jis yra šitas miestas.
Kiekvienąkart praeinant pro mango medį, pro jo gultą, vėlai po vidurnakčio klaidžiojant bemiegėmis karštomis naktimis, kai net šuo nepabunda, perpila šaltas liūdesys, kad jis man taip ir liks tik fikcija, ir mes niekada negersime kartu kavos, senas kinas su triračiu ir lietuvis svetimšalis, atskirti metų, kalbos ir skirtingų rasių mitologijos.
Stasys apie Beprasmybę
Birželio 12, 2011

Archyvas