in english, please Knygos Tekstai

Driežas

Blausioje ryto saulėje dažiau savo balkoną, mėlynai ir žydrai tam, kad atsivertų erdvės ir laiko durys Essaueros vėjams, nes jeigu tiek laikas, tiek mūsų protas yra sulaužyti, kodėl negalima sutraukyti erdvės. O po to vidudienio karštyje pincetu krapštydamas prie dažų prilipusį driežą susimąstau apie posakio mirtinas grožis reikšmę ir suprantu, kad neturiu nė mažiausio suvokimo apie tai, kas yra gerai, o kas ne. Ir netikiu tais, kurie teigia, kad žino.
Stasys apie Beprasmybę
Rugsėjo 08, 2011

Žiurkė

Kartais būna, kai guli lovoje FB stalkindamas savo pradinių klasių mokytojos profilį, staiga pradeda drebėti žemė ir užuot supanikavęs ir išbėgęs į lauką ar puolęs gelbėti savo garso įrangos, nusileidau laiptais žemyn pažiūrėti, kaip laikosi mano sugyventinė, žiurkė narve, kurią pagavau prieš tris dienas ir vis dar neprisiverčiu nužudyti. Drebant šaldytuvui, barškant indams ir svyruojant lempai staiga suprantu, kad jaučiu didesnį susidomėjimą šiuo nusišėrusio kailio, šlykštaus snukio pabaisai, kurios troškimas gyventi, prasiskinti kelią per betoną, išplaukti iš skenstančio laivo, užkariauti visą miesto požemį, šis troškimas liūliuoja, atsverdamas mano paties apatiją apokalipsės akimirką. Viešpatie, šiuo metu tenoriu, kad nustotų drebėti espresso aparatas, nes, kad ir kas nebūtų, žmogus nusipelno puodelio kavos prieš kapodamas galvas.
Stasys apie Beprasmybę
Rugsėjo 06, 2011

Jet lag

Dar prieš atsimerkdamas, prieš ištiesdamas ranką link puodelio, jauti kaip švelniai, beveik be garso plevena tinklelis nuo uodų, kaip medinėmis grindimis link tavo lovos sėlina pirmieji plėšrios tropikų saulės spinduliai; dar prieš pabusdamas jau esi pasiklydęs laike. Dabar devinta ryto. Vilniuje ketvirta nakties. Londone dvi. Niujorke devynios vakaro. Ir nors mano odos poros sako, kad ateina ruduo, žinau, kad čia yra karštų naktų, arbūzų sulčių ir sustojusio laiko šalis, kur vietoj nukritusių lapų baseino paviršiuje plūduriuoja melancholija. Man patinka valgyti pusryčius galvojant, kad naktis ir diena tėra šėšėlis slenkantis per mūsų gyvenimus, ir nors sukūrėme mechanizmą, kaip pabėgti nuo artėjančios žiemos, dar neišmokome, kaip susitaikyti su tuo, kad patys esame šešėliai, nepaliekantys pėdų. Atsisveikinimai yra būtini, nes tik kažką prarasdamas jauti, kad augi (arba sensti).

Stasys apie Beprasmybę
Rugsėjo 05, 2011

Namo.

Aš grįžau, bet ne kaip sūnus palaidūnas, ne pranašas, ne vizija, ne mesijas, greičiau vaiduoklis, kurio žvilgsnis sminga kiaurai horizonto. Priešais Gorkį sukame butelį, vejame pasaką, mane bučiuojanti laumė sako ‚you taste like bangkok‘, aš klausiu, kas pavogė vakarą ir tada kurį laiką stebime, kaip rytas melsvais pirštais prievartauja Piliofkę. Penktą ryto norėčiau pasivažinėti dviračiu, bet tolumoje žaibuoja ir liūtis stebuklingai padaro permatomas visų mergaičių sukneles. Iš tolo visi atrodome kaip fake polaroido nuotraukos, lyg ant realybės būtų uždėtas Miami Vice filtras ir vasaros karštis tirpintų laiką. Kažkas klausia, koks jausmas būti namie. Gūžtėliu pečiais, galvoju, kad kažkur palėpėj guli riedlentė, man vis vien, kur gerti – pool party Singapūre ar Zielonaja Marka Vokiečių kieme. Man vis vien, kur galvoti, kur rašyti, bet jei jau esu čia, einam į mišką.
Stasys apie Beprasmybę
Liepos 18, 2011

Dviratis

Sėdžiu gatvėje žiūrėdamas į žmones ant dviračių ir triračių, žiūriu į turistus, susikaupusius, fotografuojančius šventyklą, visada iš tos pačios vietos. Pripažįstu sau, kad pirmomis dienomis ir aš ten stovėjau, patenkintas savimi, susijaudinęs, su kamera ir dvilitriniu buteliu vandens. Kuo skiramės aš ir jie? Laikas nuplovė pasikartojančius kampus, nuotraukas, kuriose daug istorinio palikimo ir gražių pastatų, nuplovė nuostabą, liko tik išblyškusi jūra ir vėl grįžau prie amžinos savo temos – žiūrėk į žmones, nes jie nueina. Žiūrėti į save, nes esi padaras, kurį be sustojimo daugina veidrodžiai ir vynas, beveik iki begalinio apsvaigimo. Žiūrėti į save, nes esi daugiau nei vyras su kava prie staliuko lauke, esi bedugnė, miniatiūrinis visatos atspindys.

Nors gerai pagalvojus atrodome kažkuo ypatingi tik patys sau, visiems kitiems esame ‚jie‘. Turbūt taip ir turi būti, kitaip neištvertume būdami pasaulyje be dievo ir panteono. Galbūt gerdamas kavą turėčiau galvoti, ar esu vertas, kad kas nors sėdėtų šalia ir žiūrėtų į dviračius.

Stasys apie Beprasmybę
Birželio 24, 2011

Nykstanti Lietuva

Jei nebūčiau lietuvis t.y. visiškas idiotas, tuomet galbūt susilaikyčiau nuo mazochistinių pramogų, tokių kaip lietuviškų blogų, naujienų ir diskusijų skaitymo. Visgi kažkodėl negaliu ištverti neperskaitęs viso pamazgų puodo, nesužinojęs, kas žudo Lietuvą ‚a la Landsbergis‘, kokių naujų nuotykių su varguoliais patyrė p.Užkalnis ir milijonus aimanų, kad nyksta, oi nyksta mūsų žemė brangioji. Ir skaitant ant gulto prie švytinčio baseino visa tai atrodo kaip praeito amžiaus pradžios britų bandymai išsaugoti Viktorijos epochą nuo išnykimo. Imperija subyrėjo, ir gyvenimas važiavo toliau, kol Thacher sugriovė dar vieną praeitį, o dabar tradiciją naikina konservatoriai. Atrodo, kad yra nesibaigiantis skaičius praeičių, kurias galime be sustojimo griauti. Norėčiau visiems delfi rašytojams paglostyti galvą ir pagnaibyti skruostukus, nesirūpinkit, neišnyks, o jei ir išnyks, tai tik į gerą. Kažkodėl tradicijos saugojimas nuo užmaršties yra vienintelis būdas kaip idiotai jaučia tekantį laiką. Gali kiek nori kartoti, kad nykimas ir gimimas yra virš žmogiškos kompetencijos, jie vistiek grieš dantimis lyg būtų Dantės pragare. Tegu, aš einu paplaukiosiu.
Stasys apie Beprasmybę
Birželio 20, 2011

Archyvas