Ferma

KURATORINIS TEKSTAS

Tai – istorija apie tvirtovę, kurios valdos slypi Lietuvos kaimo glūdumoje. Jos gyventojai – daugiausia daiktai.

Medis, plienas, geležis, tinkas, marmuras, stiklas, keramika, akmuo, terakota, pigmentai ir kitos medžiagos diena po dienos gyvena gyvenimą didžiulėje industrinėje erdvėje, įsikūnydamos į milžinišką natiurmortą. Natūralaus dydžio natiurmortą, kuris, pertekęs gyvybės ar mirties, peržengia žmogiškojo mastelio ribas.

Tai Mariaus Grušo – menininko, išgarsėjusio Medeinės skulptūra – pasaulis. Jo skulptūra vaizduoja Medeinę – lietuvių miškų ir medžioklės deivę, išdidžiai sėdinčią ant meškos nugaros. Įkurdinta Vilniaus senamiesčio gatvėje, ji primena miestui, kad šis kadaise buvo miškas – ir vis dar yra.

Viskas yra miškas. Net ir Mariaus Grušo tvirtovė. O ši tvirtovė, kaip ir miškas, nepriklauso niekam. Jos neįmanoma suvaldyti, nes ji užvaldo, apsėda kiekvieną, peržengusį jos slenkstį. Tvirtovės šeimininkas yra imperijos, kurios jau nebėra, pavaldinys – arba baimės, kad imperija gali sugrįžti ir viską atimti, įkaitas. Tuo metu kiti šeimos nariai bando ištrūkti iš daiktų tironijos.

Šioje istorijoje nėra nei karaliaus, nei karalienės. Nėra princų ir princesių, laukiančių išgelbėjimo. O jei ir yra princesė – ji išsigelbės pati, su Medeinės stiprybe ir malone.

2025 metų rugpjūčio 7 dieną tvirtovės istorija prasideda iš naujo. Gabija Grušaitė grįžta į vietas, kurios paliko neišdildomą žymę jos vaikystėje, kad iš naujo perpaišytų asmeninį išgyvenimo žemėlapį ir pagaliau leistų jame apsigyventi kitiems.

Tirštam saugojimo ir sustingimo pojūčiui Grušaitė atsako horror pleni – pilnatvės siaubu. Jos žvilgsnis slysta per nesibaigiančio perviršio plyšius, ieškodamas perspektyvų ir pabėgimo krypčių, kurios anksčiau nebuvo prieinamos.

Žodžiai – menininkės pasirinkta terpė – šiame kūrinyje tampa naujo naratyvo audiniu, atskleidžiančiu ne tik jų pradinę kilmę, bet ir galimybę peržengti kalbos barjerą. Nors to galėtume tikėtis iš rašytojos, šį kartą G. Grušaitės tekstai neįgauna knygos teksto formos, o persipina su video kūriniais ir piešiniais, kurie žymi architektūrinę erdvę ir ją plečia.

Tarp daiktais perpildytų angaro eilių menininkė filmuoja kadrų seriją, jos balsas už kadro atkartoja erdvės fizinį ir emocinį tankį. Vaizdo įrašas rodomas veidrodiniu principu abiejuose angaro galuose, taip sukuriamas aidintis išsiplėtimo pojūtis: aidas ir tęstinumas, prasiskleidimas ir klaustrofobiškumas vienu metu.

Atskirame kambaryje – vienintelėje tuščioje viso komplekso erdvėje – menininkė eksponuoja žemėlapio piešinį: asmeninį orientacijos įrankį lankytojui.

Šis pasivaikščiojimas tampa iniciacijos ir išsilaisvinimo ritualu. Jis kerta Mariaus Grušo dirbtuvę, namus, fabriką, sandėlį – ir sujungia juos į vieną monumentalią meno kūrinio visumą, kuri peržengia pati save. Šis kūrinys – tarp paminklo ir griūvėsio, tarp realybės ir fikcijos, sąmonės ir pasąmonės, simptomo ir genialumo. Jis jau nepriklauso tėvui, bet dar nėra ir dukros.

Todėl, kad ši tvirtovė nėra asmeninė šeimos istorija. Daugiau nei tik intymi erdvė, savyje ji talpina ne tik vienos šeimos skausmą, bet atspindi visos postindustrinės, poagrarinės, posovietinės, pokapitaliptinės visuomenės, kuri nuolat atsiduria karo paribiuose, žaizdas.

Tai kvietimas į susitikimą. PTSD – potrauminio sindromo – susitikimas.

BIOGRAFIJOS

Gabija Grušaitė – lietuvių rašytoja ir menininkė, gyvenanti tarp Londono, Monte Argentario ir Vilniaus/Pervalkos. Ji studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus praleido Malaizijoje, kur įkūrė nepriklausomą meno centrą Hin Bus Depot. Šiuo metu G. Grušaitė studijuoja Skulptūros magistrą Royal College of Art Londone.

Grušaitė yra išleidusi tris romanus – Neišsipildymas (2010, 2020), Stasys Šaltoka: vieneri metai (2017, 2024) ir Grybo sapnas (2023). Ji taip pat yra knygoms vaikams Grožis ir Heizelis autorė.

Jos romanas Stasys Šaltoka: vieneri metai išverstas į anglų (Cold East, 2018, 2019) ir ukrainiečių kalbas (Крижаний схід: Один рік із життя Стасіса Шалтока, 2022), įvertintas Jurgos Ivanauskaitės ir „Penang Monthly“ literatūrinėmis premijomis, nominuotas Metų knygos rinkimams. Vos pasirodęs, Stasys Šaltoka: vieneri metai pateko ir į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Jos naujausias romanas Grybo sapnas (2023) tapo nacionaliniu bestseleriu – per pirmuosius metus išparduoti šeši tiražai. Autorė taip pat išplėtė romano pasaulį pristatydama audiovizualinę instaliaciją Pasimatymas su aštuonkoju – bilietai į performanso premjerą 2024 m. buvo iššluoti per pirmas 12 valandų, jis taip pat buvo rodomas svarbiausioje Baltijos šalių meno parodoje ArtVilnius’24. 2025 m., praėjus kiek daugiau nei metams nuo romano pasirodymo, Grybo sapnas buvo įtrauktas į nacionalinę švietimo programą.

Be literatūrinės veiklos, Grušaitė aktyviai kuria vizualiųjų menų srityse, plečia rašymo ribas per performatyvius projektus. Ferma – vienas tokių projektų, kolektyviai apmąstantis vietą, kur susikerta asmeninės ir istorinės traumos. Kaip ir kituose naujausiuose Grušaitės darbuose, Fermos ekosistemą kuria video ir garso instaliacijos, žemėlapiai, performatyvūs veiksmai ir piešiniai – literatūrinę vaizduotę papildo vizualiosios išraiškos. Rašymo įerdvinimas leidžia Grušaitės kūrybai ne tik reaguoti į architektūrinę erdvę, bet ir kurti naujus jos susidūrimo taškus.

Francesco Urbano Ragazzi (FFUR) – kuratorinis duetas, susiformavęs 2008 m. Paryžiuje. Jų veiklos tikslas – atkurti ryšį tarp meno ir kasdienio gyvenimo, išplečiant parodų formatus už galerijų ir muziejų ribų – į erdves, formuojamas laisvosios rinkos.

Duetas ilgai bendradarbiavo su su menininku ir filmų kūrėju Jonu Meku, kuris juos taip pat supažindino su Lietuvos nepriklausomybės istorija. Šios partnerystės dėka FFUR kuravo daugiau nei 20 projektų apie J. Meko kūrybą: nuo retrospektyvinių parodų iki filmų peržiūrų ir leidinių. Tarp jų – knyga Lithuania and the Collapse of the USSR (liet. Lietuva ir SSRS žlugimas, Milanas: Humboldt, 2019) bei meninė atminimo programa Jonas Mekas 100! (2023–2024) Italijoje.

Duetas taip pat kuravo parodas įvairioms institucijoms, tokiom kaip: ISCP (Niujorkas), MMCA (Seulas), Kunstnernes Hus (Oslas), CERN (Ženeva), Bukarešto bienalė, Maraya meno centras (Šardža), Castello di Rivoli tyrimų centras (Turinas), Palazzo delle Esposizioni (Roma), Reikjaviko tarptautinis kino festivalis, Centre d’Art Contemporain Genève, La Loge (Briuselis), La Casa Encendida (Madridas), Prancūzijos institutas (Paryžius), Ruya fondas (Bagdadas) ir Emirates fondas (Abu Dabis).

2025 m. FFUR gavo inauguracinę kuratorinių tyrimų stipendiją Amerikos akademijoje Romoje (ang. American Academy in Rome). 2022 m. duetas vadovavo LIAF – Lofoteno tarptautiniam meno festivaliui, seniausiai šiuolaikinio meno bienalei Skandinavijoje.